Kaip pradėti medituoti? Šis meditacijos būdas, kurį norėtume jums pasiūlyti, yra ne tik paprastas ir universalus, bet kartu ir labai gilus – tyliai įsišaknijęs senoje krikščioniškos maldos tradicijoje. Šioje tradicijoje jis vadinamas „Širdies malda“. Tai ypatinga maldos forma, kuri skiriasi nuo žodžiais tariamos maldos, nuo ilgų prašymų ar išorinių religinių ritualų, su kuriais daugelis mūsų nuo vaikystės buvo įpratusios tapatinti tikėjimą ir bendravimą su Dievu.
Širdies malda kviečia ne kalbėti, ne aiškinti, ne įrodinėti ir net ne ieškoti teisingų žodžių. Ji kviečia būti. Ramiai, tyliai, atvirai būti Dievo artume. Ir būtent ši tyli vidinė būsena dažnai tampa vieta, kurioje po truputį pradeda gyti mūsų pavargusi širdis, nurimsta nerimas, o emocijos įgauna daugiau aiškumo ir švelnumo.
Maldą galima palyginti su ratu, turinčiu daugybę stipinų. Kiekvienas stipinas atstovauja vis kitokiai maldos formai. Vienos jų yra aiškiai religinės – tokios, kokias patiriame bažnyčioje ar bendroje maldoje. Kitos gali atrodyti visai paprastos ir kasdieniškos: tylus pasivaikščiojimas gamtoje, lėtas kvėpavimas, muzikos klausymas, kūryba, piešimas, mezgimas ar net ramus buvimas šalia žmogaus, kuriam reikia mūsų šilumos. Visa, kas bent trumpam išveda mus iš nuolatinio savęs sureikšminimo, kas padeda su meile ir dėmesiu atsiverti gyvenimui, gali tapti maldos forma.
Tikroji maldos dovana nėra tobuli žodžiai ar „teisingi“ jausmai. Jos vaisius – ramesnis protas, minkštesnė širdis, daugiau atjautos sau ir kitiems. Kai meldžiamės širdimi, kai įeiname į tą tylų vidinį kambarį, apie kurį kalbėjo Jėzus, mes nebesistengiame kažko išprašyti ar paaiškinti Dievui savo skausmo. Mes tiesiog esame Jo akivaizdoje. Ir kartais būtent toks buvimas tampa giliausia paguoda moteriai, kuri ilgą laiką jautėsi pavargusi, viena ar emociškai išsekusi.
Ankstyvieji krikščionių vienuoliai – dykumos tėvai ir motinos – meditaciją vadino „minčių atidėjimu“. Ši mintis labai paprasta, tačiau kartu ir nepaprastai gili. Tai reiškia, kad meditacijos metu mes mokomės paleisti ne tik sunkias ar neramias mintis, bet ir tas, kurios atrodo išmintingos, įkvepiančios ar „naudingos“. Meditacija nėra pastanga prisiversti galvoti pozityviai. Tai nėra ir bandymas tapti tobulesnėmis. Tai tylus leidimas sau trumpam pailsėti nuo nesibaigiančio vidinio triukšmo.
Kartais meditacijos metu gali netikėtai kilti sprendimas problemai, atsakymas į seniai kankinantį klausimą ar stiprus emocinis suvokimas. Tačiau net ir tada svarbu neprisirišti prie tos minties. Leiskite jai ateiti ir praeiti. Jei ji iš tiesų svarbi, ji sugrįš tada, kai meditacija baigsis. O jei ne – vadinasi, šiuo metu svarbiausia buvo ne pats atsakymas, o jūsų vidinė tyla.
Meditacijai atsisėskite tiesia nugara. Galite pasirinkti paprastą tiesią kėdę, pagalvėlę ar meditacijos suolą – svarbiausia, kad kūnas būtų budrus, tačiau neįsitempęs. Sėdėkite taip, kad galėtumėte išlikti ramiai visos meditacijos metu. Ši laikysena nėra griežta taisyklė ar savęs baudimas. Tai švelnus kvietimas būti čia ir dabar – sąmoningai, oriai ir su pagarba savo vidiniam pasauliui.
Lengvai užmerkite akis. Tada pradėkite kartoti vieną žodį – mantrą. Kartokite ją tyliai, mintyse, ištikimai ir ramiai per visą meditacijos laiką. Jūsų dėmesys nuolat klaidžios – ims kilti prisiminimai, planai, nerimas, baimės, neišspręsti pokalbiai, senos nuoskaudos ar fantazijos. Tai visiškai natūralu. Nereikia pykti ant savęs ar manyti, kad jums „nesigauna“. Tiesiog kiekvieną kartą švelniai sugrąžinkite dėmesį į mantrą.
Rekomenduojamas maldos žodis yra MARANATA. Tai labai senas krikščioniškos tradicijos žodis, tinkantis kiekvienam žmogui – tiek tikinčiam, tiek abejojančiam, tiek ieškančiam vidinės ramybės. Jis reiškia „Ateik, Viešpatie“, tačiau meditacijos metu mes sąmoningai nesigiliname į jo reikšmę. Svarbiausia ne analizė, o pats kartojimo ritmas ir jo vedama tyla.
Jeigu pasirinksite šį žodį, tarkite jį keturiais aiškiais skiemenimis: ma-ra-na-ta. Kartokite jį ramiai savo mintyse ir klausykitės jo taip, tarsi jis švelniai vestų jus vis giliau į tylą. Šis paprastas, ritmingas kartojimas po truputį nuramina protą ir leidžia širdžiai atsiverti.
Mantros paprastumas dažnai tampa tuo tiltu, kuris nuveda į labai tyrą ir gilią vidinę ramybę. Viduramžių mistikas meistras Eckhartas sakė, kad nėra nieko taip panašaus į Dievą kaip tyla. Ir iš tiesų – kartais būtent tyloje pirmą kartą išgirstame save tikrai. Ne savo baimes, ne vidinį kritiką, ne kitų lūkesčius, o tylų, gyvą savo širdies balsą.
Todėl meditacijos metu nereikia vertinti savęs. Nėra „tobulos“ meditacijos. Net mintis, kad jums nepasisekė susikaupti, yra tik dar viena mintis, kurią galima paleisti. Kiekvieną kartą, kai sugrįžtate prie mantros, jūs jau mokotės kantrybės, švelnumo sau ir emocinės brandos.
Mantros kartojimas yra vidinė meditacijos disciplina. Tačiau yra ir išorinė jos pusė – paprastas, ištikimas atsisėdimas medituoti kiekvieną dieną. Ankstyvas rytas ir ankstyvas vakaras dažnai yra tinkamiausias laikas, nes tuomet protas dar nėra taip stipriai užpildytas dienos triukšmu. Ryte verta medituoti prieš tikrinant elektroninius laiškus, socialinius tinklus ar naujienas, kad pirmasis jūsų dienos balsas būtų ne pasaulio triukšmas, o jūsų vidinė tyla.
Vakare taip pat svarbu neatidėlioti meditacijos iki visiško nuovargio, nes kartais širdis trokšta tylos, tačiau kūnas jau būna pernelyg pavargęs. Prieš rytinę meditaciją galite perskaityti trumpą dienos skaitinį ar kelias įkvepiančias eilutes. Tokiu būdu meditacija po truputį tampa ne vien trumpa praktika, o švelniu vidiniu pagrindu, kuris padeda išlaikyti daugiau stabilumo, emocinės pusiausvyros ir ramybės net sudėtingiausiomis gyvenimo dienomis.
Per keturiasdešimt dienų gali pasikeisti labai daug. Kartais ne išorėje, o giliai širdyje. Galbūt jūs tapsite šiek tiek ramesnė. Gal mažiau bijosite savo emocijų. Gal pradėsite švelniau kalbėtis su savimi. O gal tiesiog dažniau pajusite tylų vidinį saugumo jausmą, kurio ilgai trūko.
Tačiau svarbiausia šiame kelyje nėra „rezultatai“ ar greita sėkmė. Svarbiausia – ištikimybė sau ir savo vidiniam augimui. Būtent tada, kai tyliai ir kantriai sugrįžtame prie šios paprastos praktikos, mūsų širdyje pradeda vykti patys gražiausi pokyčiai. Ir labai dažnai būtent ten – tyloje, paprastume ir kasdienėje ištikimybėje – mes iš naujo atrandame Dievo artumą, kuris gydo, ramina ir tyliai transformuoja visą mūsų vidinį pasaulį.
Kaip pradėti medituoti? Šis meditacijos būdas, kurį norėtume jums pasiūlyti, yra ne tik paprastas ir universalus, bet kartu ir labai gilus – tyliai įsišaknijęs senoje krikščioniškos maldos tradicijoje. Šioje tradicijoje jis vadinamas „Širdies malda“. Tai ypatinga maldos forma, kuri skiriasi nuo žodžiais tariamos maldos, nuo ilgų prašymų ar išorinių religinių ritualų, su kuriais daugelis mūsų nuo vaikystės buvo įpratusios tapatinti tikėjimą ir bendravimą su Dievu.
Širdies malda kviečia ne kalbėti, ne aiškinti, ne įrodinėti ir net ne ieškoti teisingų žodžių. Ji kviečia būti. Ramiai, tyliai, atvirai būti Dievo artume. Ir būtent ši tyli vidinė būsena dažnai tampa vieta, kurioje po truputį pradeda gyti mūsų pavargusi širdis, nurimsta nerimas, o emocijos įgauna daugiau aiškumo ir švelnumo.
Maldą galima palyginti su ratu, turinčiu daugybę stipinų. Kiekvienas stipinas atstovauja vis kitokiai maldos formai. Vienos jų yra aiškiai religinės – tokios, kokias patiriame bažnyčioje ar bendroje maldoje. Kitos gali atrodyti visai paprastos ir kasdieniškos: tylus pasivaikščiojimas gamtoje, lėtas kvėpavimas, muzikos klausymas, kūryba, piešimas, mezgimas ar net ramus buvimas šalia žmogaus, kuriam reikia mūsų šilumos. Visa, kas bent trumpam išveda mus iš nuolatinio savęs sureikšminimo, kas padeda su meile ir dėmesiu atsiverti gyvenimui, gali tapti maldos forma.
Tikroji maldos dovana nėra tobuli žodžiai ar „teisingi“ jausmai. Jos vaisius – ramesnis protas, minkštesnė širdis, daugiau atjautos sau ir kitiems. Kai meldžiamės širdimi, kai įeiname į tą tylų vidinį kambarį, apie kurį kalbėjo Jėzus, mes nebesistengiame kažko išprašyti ar paaiškinti Dievui savo skausmo. Mes tiesiog esame Jo akivaizdoje. Ir kartais būtent toks buvimas tampa giliausia paguoda moteriai, kuri ilgą laiką jautėsi pavargusi, viena ar emociškai išsekusi.
Ankstyvieji krikščionių vienuoliai – dykumos tėvai ir motinos – meditaciją vadino „minčių atidėjimu“. Ši mintis labai paprasta, tačiau kartu ir nepaprastai gili. Tai reiškia, kad meditacijos metu mes mokomės paleisti ne tik sunkias ar neramias mintis, bet ir tas, kurios atrodo išmintingos, įkvepiančios ar „naudingos“. Meditacija nėra pastanga prisiversti galvoti pozityviai. Tai nėra ir bandymas tapti tobulesnėmis. Tai tylus leidimas sau trumpam pailsėti nuo nesibaigiančio vidinio triukšmo.
Kartais meditacijos metu gali netikėtai kilti sprendimas problemai, atsakymas į seniai kankinantį klausimą ar stiprus emocinis suvokimas. Tačiau net ir tada svarbu neprisirišti prie tos minties. Leiskite jai ateiti ir praeiti. Jei ji iš tiesų svarbi, ji sugrįš tada, kai meditacija baigsis. O jei ne – vadinasi, šiuo metu svarbiausia buvo ne pats atsakymas, o jūsų vidinė tyla.
Meditacijai atsisėskite tiesia nugara. Galite pasirinkti paprastą tiesią kėdę, pagalvėlę ar meditacijos suolą – svarbiausia, kad kūnas būtų budrus, tačiau neįsitempęs. Sėdėkite taip, kad galėtumėte išlikti ramiai visos meditacijos metu. Ši laikysena nėra griežta taisyklė ar savęs baudimas. Tai švelnus kvietimas būti čia ir dabar – sąmoningai, oriai ir su pagarba savo vidiniam pasauliui.
Lengvai užmerkite akis. Tada pradėkite kartoti vieną žodį – mantrą. Kartokite ją tyliai, mintyse, ištikimai ir ramiai per visą meditacijos laiką. Jūsų dėmesys nuolat klaidžios – ims kilti prisiminimai, planai, nerimas, baimės, neišspręsti pokalbiai, senos nuoskaudos ar fantazijos. Tai visiškai natūralu. Nereikia pykti ant savęs ar manyti, kad jums „nesigauna“. Tiesiog kiekvieną kartą švelniai sugrąžinkite dėmesį į mantrą.
Rekomenduojamas maldos žodis yra MARANATA. Tai labai senas krikščioniškos tradicijos žodis, tinkantis kiekvienam žmogui – tiek tikinčiam, tiek abejojančiam, tiek ieškančiam vidinės ramybės. Jis reiškia „Ateik, Viešpatie“, tačiau meditacijos metu mes sąmoningai nesigiliname į jo reikšmę. Svarbiausia ne analizė, o pats kartojimo ritmas ir jo vedama tyla.
Jeigu pasirinksite šį žodį, tarkite jį keturiais aiškiais skiemenimis: ma-ra-na-ta. Kartokite jį ramiai savo mintyse ir klausykitės jo taip, tarsi jis švelniai vestų jus vis giliau į tylą. Šis paprastas, ritmingas kartojimas po truputį nuramina protą ir leidžia širdžiai atsiverti.
Mantros paprastumas dažnai tampa tuo tiltu, kuris nuveda į labai tyrą ir gilią vidinę ramybę. Viduramžių mistikas meistras Eckhartas sakė, kad nėra nieko taip panašaus į Dievą kaip tyla. Ir iš tiesų – kartais būtent tyloje pirmą kartą išgirstame save tikrai. Ne savo baimes, ne vidinį kritiką, ne kitų lūkesčius, o tylų, gyvą savo širdies balsą.
Todėl meditacijos metu nereikia vertinti savęs. Nėra „tobulos“ meditacijos. Net mintis, kad jums nepasisekė susikaupti, yra tik dar viena mintis, kurią galima paleisti. Kiekvieną kartą, kai sugrįžtate prie mantros, jūs jau mokotės kantrybės, švelnumo sau ir emocinės brandos.
Mantros kartojimas yra vidinė meditacijos disciplina. Tačiau yra ir išorinė jos pusė – paprastas, ištikimas atsisėdimas medituoti kiekvieną dieną. Ankstyvas rytas ir ankstyvas vakaras dažnai yra tinkamiausias laikas, nes tuomet protas dar nėra taip stipriai užpildytas dienos triukšmu. Ryte verta medituoti prieš tikrinant elektroninius laiškus, socialinius tinklus ar naujienas, kad pirmasis jūsų dienos balsas būtų ne pasaulio triukšmas, o jūsų vidinė tyla.
Vakare taip pat svarbu neatidėlioti meditacijos iki visiško nuovargio, nes kartais širdis trokšta tylos, tačiau kūnas jau būna pernelyg pavargęs. Prieš rytinę meditaciją galite perskaityti trumpą dienos skaitinį ar kelias įkvepiančias eilutes. Tokiu būdu meditacija po truputį tampa ne vien trumpa praktika, o švelniu vidiniu pagrindu, kuris padeda išlaikyti daugiau stabilumo, emocinės pusiausvyros ir ramybės net sudėtingiausiomis gyvenimo dienomis.
Per keturiasdešimt dienų gali pasikeisti labai daug. Kartais ne išorėje, o giliai širdyje. Galbūt jūs tapsite šiek tiek ramesnė. Gal mažiau bijosite savo emocijų. Gal pradėsite švelniau kalbėtis su savimi. O gal tiesiog dažniau pajusite tylų vidinį saugumo jausmą, kurio ilgai trūko.
Tačiau svarbiausia šiame kelyje nėra „rezultatai“ ar greita sėkmė. Svarbiausia – ištikimybė sau ir savo vidiniam augimui. Būtent tada, kai tyliai ir kantriai sugrįžtame prie šios paprastos praktikos, mūsų širdyje pradeda vykti patys gražiausi pokyčiai. Ir labai dažnai būtent ten – tyloje, paprastume ir kasdienėje ištikimybėje – mes iš naujo atrandame Dievo artumą, kuris gydo, ramina ir tyliai transformuoja visą mūsų vidinį pasaulį.
Paidalinkite šiuo puslapiu!
ESI MUMS REIKALINGA!
Su savo negandomis, neviltimi, išgąsčiu prieš išbandymus, su vienatvės jausmu, gyvenimo pasikeitimų baime, nerimu dėl ateities…
Tu ne viena! Mes norime būti kartu Tavo nelengvame kelyje, norime dalintis Tavo negandomis ir išbandymais, ieškoti tų teisingų žodžių, kurie padėtų rasti tvirtybės mums visoms!
MES REIKALINGI TAU!