Kai žmogus suserga demencija, keičiasi ne tik jo atmintis ar gebėjimas prisiminti vardus, datas bei įvykius. Pamažu ima kisti ir jo santykis su aplinka – pažįstamos vietos gali tapti svetimos, įprasti kambariai gali kelti sumišimą, o kadaise savaime suprantamas kelias namo staiga tampa nebeatpažįstamas. Artimiesiems tai dažnai sukelia didžiulį nerimą, nes kiekvienas išėjimas iš namų ima atrodyti kaip galima nelaimė, o kiekviena ilgesnė tylos minutė – kaip baimė, kad mylimas žmogus pasiklydo.

Vis dėlto svarbu suprasti, kad pats vaikščiojimas ar poreikis judėti nėra blogas ar pavojingas reiškinys. Judėjimas žmogui yra natūralus poreikis, susijęs ne tik su kūnu, bet ir su emocijomis, vidiniu saugumo jausmu, įpročiais bei gyvenimo istorija. Saugioje aplinkoje vaikščiojimas gali būti ramybės, savarankiškumo ir net savotiško nusiraminimo forma. Tačiau kai demencija sergantis žmogus pradeda vaikščioti daugiau nei įprastai, tampa neramus, dažnai išeina iš namų ar nebesugeba rasti kelio atgal, tai gali būti ženklas, kad jis išgyvena vidinį diskomfortą, nerimą arba bando kažką svarbaus sau surasti.

Svarbu ir tai, kokius žodžius pasirenkame kalbėdamos apie savo artimuosius. Dažnai vartojamas terminas „klaidžiojimas“ gali skambėti tarsi žmogaus elgesys būtų beprasmis ar problemiškas. Tačiau iš tiesų daugelis sergančiųjų juda dėl labai žmogiškų priežasčių – jie kažko ieško, nori kažkur nueiti, jaučia poreikį būti aktyvūs arba siekia susigrąžinti pažįstamą saugumo jausmą. Todėl daug jautriau ir pagarbiau yra kalbėti apie žmogaus norą vaikščioti ar judėti, o ne apie „klaidžiojimą“.

Galimos dezorientacijos ir pasiklydimo priežastys

Demencija paveikia smegenų sritis, atsakingas už orientaciją, aplinkos suvokimą ir gebėjimą atpažinti vietas. Dėl šios priežasties žmogus gali nebesuprasti, kur yra, kaip grįžti namo ar net neatpažinti savo gyvenamosios vietos.

Prie dezorientacijos ir pasiklydimo gali prisidėti:

• smegenų pokyčiai, turintys įtakos gebėjimui atpažinti fizinę aplinką ir rasti kelią;
• regėjimo silpnėjimas arba pakitęs aplinkos suvokimas;
• skausmas, fizinis diskomfortas ar įvairūs sveikatos sutrikimai;
• alkio arba troškulio pojūtis;
• per didelis karštis arba šaltis;
• poreikis naudotis tualetu;
• bandymas surasti žmogų ar pamestą daiktą;
• stiprus stresas, įtampa ar nerimas;
• praeities patirtys ir neišgyventos traumos;
• sutrikęs gebėjimas atskirti dieną nuo nakties;
• kliedesiai, haliucinacijos ar delyro epizodai;
• noras pasitraukti nuo žmonių, vietų ar situacijų, kurios kelia baimę;
• staigūs rutinos pokyčiai;
• poreikis „eiti į darbą“, rūpintis vaikais ar atlikti anksčiau svarbias pareigas;
• nuobodulys ir prasmingos veiklos trūkumas;
• prarastas priklausymo šeimai ar bendruomenei jausmas;
• vienatvė.

Labai dažnai už žmogaus elgesio slypi ne „problema“, o neišsakytas poreikis. Demencija sergantis žmogus ne visada geba pasakyti, kad jam skauda, kad jis išsigandęs, vienišas ar pasimetęs. Todėl jo judėjimas gali tapti vieninteliu būdu išreikšti tai, ką jis jaučia viduje.

Patarimai ir strategijos

Nors visiškai sustabdyti dezorientacijos dažnai neįmanoma, jautri ir rami aplinka gali labai sumažinti žmogaus nerimą bei padėti jam jaustis saugiau.

• Skatinkite saugų judėjimą

Judėjimas padeda sumažinti įtampą, nerimą ir vidinį neramumą. Pasivaikščiojimai, lengva mankšta ar tiesiog galimybė laisvai judėti pažįstamoje aplinkoje dažnai padeda žmogui nusiraminti ir geriau jaustis fiziškai bei emociškai.

• Palaikykite pastovią rutiną

Demencija sergantiems žmonėms rutina suteikia saugumo. Kai dienos eiga tampa nuspėjama, žmogui lengviau orientuotis laike ir aplinkoje. Net maži kasdieniai ritualai – pusryčių laikas, vakarinis arbatos puodelis ar tas pats pasivaikščiojimo maršrutas – gali tapti labai svarbiais ramybės atramos taškais.

• Pašalinkite iš akių daiktus, kurie skatina išeiti

Paltas prie durų, rankinė, batai ar kepurė gali tapti stipriu priminimu, kad „reikia kažkur eiti“. Kartais šių daiktų perkėlimas į mažiau matomą vietą padeda sumažinti impulsą išeiti iš namų.

• Įtraukite žmogų į prasmingą veiklą

Nuobodulys ir neveiklumas dažnai sustiprina nerimą. Net ir labai paprastos užduotys – rankšluosčių lankstymas, gėlių laistymas, nuotraukų vartymas ar stalo dengimas – gali suteikti žmogui reikalingumo ir prasmės jausmą.

• Padėkite išlaikyti ryšį su prisiminimais

Nuotraukos, pažįstami daiktai, seni kvapai ar mėgstama muzika gali padėti žmogui jaustis saugiau ir labiau susietam su savo gyvenimu. Tokie dalykai tampa emociniais orientyrais, padedančiais sumažinti sumišimą.

• Dažnai priminkite, kad žmogus yra saugus

Kartais sergantysis jaučiasi tarsi svetimoje vietoje, net būdamas savo namuose. Ramus balsas, švelnus prisilietimas ir paprasti žodžiai „tu esi saugus“, „aš esu šalia“ gali padėti daug labiau nei ilgi aiškinimai ar bandymas ginčytis.

• Naudokite orientaciją palengvinančius ženklus

Durų ženklinimas, aiškūs užrašai, nuotraukos ar kontrastingos spalvos gali padėti žmogui lengviau orientuotis namuose ir sumažinti pasimetimo jausmą.

Labai svarbu ne tik bandyti sustabdyti elgesį, bet ir suprasti jo prasmę. Dažnai žmogus ne vaikšto „be tikslo“, o ieško ramybės, pažįstamumo arba ryšio.

Taip pat gali padėti jaukesnės, labiau asmeniškos aplinkos kūrimas – šeimos nuotraukos, mylimi daiktai, pažįstama antklodė ar švelni naktinė šviesa dažnai sumažina nerimą ir padeda žmogui jaustis saugiau savo erdvėje.

Artimojo dezorientacija ir kelio praradimas gali būti labai emociškai sunkūs ne tik pačiam sergančiajam, bet ir jums. Kartais gali atrodyti, kad nuolatinis budrumas niekada nesibaigia, o baimė prarasti žmogų net trumpam tampa nuolatine jūsų kasdienybės dalimi. Tačiau labai svarbu prisiminti: už šio elgesio slypi ne „užsispyrimas“ ar „blogas charakteris“, o liga, kuri keičia žmogaus santykį su pasauliu.

Kuo daugiau švelnumo, kantrybės ir supratimo pavyksta išlaikyti, tuo daugiau saugumo galite suteikti savo artimajam – net tada, kai jo pasaulis tampa vis sunkiau suprantamas.