Haliucinacijos ir kliedesiai – tai vieni skaudžiausių ir emociškai sunkiausių simptomų, su kuriais gali susidurti demencija sergantys žmonės bei jų artimieji. Dažnai šios patirtys sukrečia ne tik patį sergantįjį, bet ir šalia esantį žmogų, kuris jaučiasi pasimetęs, nežinantis, kaip reaguoti, ką sakyti ir kaip padėti. Tačiau labai svarbu suprasti, kad žmogus, sergantis demencija, savo išgyvenimus patiria kaip visiškai tikrus. Tai nėra sąmoningas melavimas, manipuliacija ar noras apsunkinti artimųjų gyvenimą – tai ligos paveiktų smegenų siunčiama realybė, kurioje žmogus gyvena kiekvieną dieną.

Kliedesiai

Kliedesiai – tai klaidingi, tačiau labai tvirti įsitikinimai, kurių žmogus nepakeičia net tuomet, kai jam pateikiami akivaizdūs faktai ar paaiškinimai. Demencija sergančiam žmogui jo mintys atrodo visiškai realios, todėl bandymai logiškai įrodyti priešingai dažnai tik sustiprina baimę, pyktį ar nepasitikėjimą.

Pavyzdžiui, žmogus gali būti įsitikinęs, kad jo namuose gyvena kažkas svetimas, nors iš tiesų jis gyvena vienas. Kitais atvejais kliedesiai pasireiškia įtarumu, paranojiškomis mintimis ar kaltinimais artimiesiems. Sergantysis gali pamesti daiktą ir būti tvirtai įsitikinęs, kad kažkas jį pavogė. Kartais jis ima manyti, kad aplinkiniai siekia jam pakenkti, nori atimti pinigus, daiktus ar net nunuodyti maistą. Tokios mintys dažnai gimsta iš nesaugumo, sumišimo ir nesugebėjimo suprasti aplinkos pokyčių.

Artimiesiems tokios situacijos gali būti labai skaudžios. Ypač tada, kai žmogus, kuriuo rūpinatės su meile ir atsidavimu, ima jumis nepasitikėti, kaltinti ar bijoti. Tokiais momentais labai svarbu prisiminti – tai kalba ne jūsų artimasis, o liga. Už įtarumo dažniausiai slypi didžiulis žmogaus nesaugumas, pasimetimas ir baimė prarasti kontrolę savo gyvenime.

Haliucinacijos

Haliucinacijos – tai neteisingas objektų, garsų ar įvykių suvokimas, susijęs su jutimais. Žmogui jos atrodo visiškai tikros, nors aplinkiniai jų nemato, negirdi ar kitaip nepatiria. Sergantysis gali girdėti balsus, matyti žmones, gyvūnus ar įvairius vaizdus, kurių realybėje nėra.

Demencija sergančių žmonių haliucinacijos gali būti susijusios su bet kuriuo jutimu, tačiau dažniausiai pasitaiko regimosios ir klausomosios haliucinacijos. Žmogus gali matyti vabzdžius, ropojančius sienomis ar lova, girdėti žingsnius, balsus ar triukšmus, kurie jam atrodo visiškai tikri. Tokie išgyvenimai gali kelti didžiulį nerimą, baimę ar net paniką.

Kartais pasitaiko ir vadinamųjų „vizualinių klaidų“, kai dėl suprastėjusio regėjimo ar prasto apšvietimo žmogus supainioja daiktus. Pavyzdžiui, ant kėdės pakabintas chalatas gali pasirodyti kaip stovintis žmogus, o šešėliai – kaip judantys gyvūnai. Tai gali nutikti kiekvienam žmogui ir nebūtinai reiškia haliucinacijas, tačiau sergant demencija tokios klaidos dažnėja ir tampa emociškai stipresnės.

Jeigu haliucinacijos žmogui nesukelia baimės ar kančios, dažnai geriausia pernelyg nesikišti ir nebandyti jo agresyviai „grąžinti į realybę“. Kartais svarbiausia tampa ne ginčas dėl tiesos, o žmogaus emocinis saugumas ir ramybė.

Galimos priežastys

Haliucinacijas ir kliedesius gali sustiprinti įvairūs veiksniai. Dažnai prie jų prisideda suprastėjęs regėjimas ar klausa, nes žmogui tampa sunkiau tiksliai suvokti aplinką. Kartais simptomus sustiprina vaistai, fizinės ligos, infekcijos ar organizmo išsekimas.

Didelę įtaką turi ir aplinka. Nepažįstama vieta, neįprasti žmonės, pasikeitusi rutina, prastas apšvietimas ar staigūs pokyčiai gali dar labiau sustiprinti sumišimą. Net ir iš pažiūros nedideli dalykai – perkelti daiktai, dingę akiniai ar nerandama rankinė – žmogui gali tapti labai realios grėsmės įrodymu.

Kartais demencija sergantis žmogus itin jautriai reaguoja į tai, kai iš jo paimami tam tikri daiktai, ypač tie, kurie suteikia saugumo jausmą – pinigai, papuošalai, rankinė ar seni prisiminimai. Net jeigu tai daroma dėl saugumo ar praktiškumo, žmogus gali išgyventi tai kaip netektį ar vagystę.

Patarimai ir strategijos

Pirmiausia labai svarbu pasirūpinti medicinine pagalba. Vertėtų pasitarti su gydytoju dėl vartojamų vaistų, atlikti klausos ir regėjimo tyrimus, įvertinti bendrą fizinę būklę. Kartais haliucinacijas gali sukelti infekcijos, šlapimo takų uždegimas, vidurių užkietėjimas ar kiti sveikatos sutrikimai, todėl svarbu neignoruoti staigių elgesio pokyčių.

Kai žmogus tampa įtarus ar kaltina kitus vagyste, stenkitės ne ginčytis, o ramiai padėti ieškoti dingusio daikto. Priminkite, kur laikomi svarbūs daiktai, ir venkite priekaištų dėl pametimo ar slėpimo. Jei įmanoma, pravartu turėti atsarginių dažnai pametamų daiktų – akinių, raktų, rankinių ar piniginių.

Taip pat svarbu nepamiršti, kad kai kurie įtarimai gali būti pagrįsti, todėl nederėtų automatiškai visko laikyti kliedesiais. Reikėtų jautriai ir pagarbiai įvertinti situaciją.

Kasdienėje aplinkoje labai padeda geresnis apšvietimas, aiškesnė rutina ir švelnus fizinis prisilietimas. Kartais užtenka paimti žmogų už rankos, ramiai kalbėti, būti šalia. Sergančiam žmogui svarbiausia pajusti, kad jis nėra vienas su savo baime.

Ypač svarbu vengti tiesioginių ginčų ir bandymų įrodyti, kad žmogus „klysta“. Nors natūraliai norisi pasakyti: „To nėra“, „Tu išsigalvoji“ ar „Niekas nieko nepavogė“, tokie žodžiai dažnai tik sustiprina nerimą ir nepasitikėjimą. Daug svarbiau pirmiausia pripažinti žmogaus emociją: „Matau, kad tau baisu“, „Suprantu, kad dėl to nerimauji“, „Tau tikrai sunku“. Būtent emocinis ryšys dažniausiai suteikia daugiau ramybės nei loginiai argumentai.

Prižiūrint demencija sergantį artimąjį labai lengva pavargti emociškai, ypač tada, kai tenka nuolat susidurti su baime, įtarumu ar nesuprantamais kaltinimais. Tačiau net ir sunkiausiomis akimirkomis žmogui labiausiai reikia ne įrodymų, o ramybės, švelnumo ir saugumo jausmo. Kartais svarbiausia tampa ne tai, ar pavyko įrodyti tiesą, bet tai, ar pavyko išsaugoti ryšį, orumą ir žmogišką artumą.